Subkultūrų tyrinėtojai žino: naujos mados ir muzikinės tendencijos dažnai prasideda tarp meno studentų. Taip nutiko ir Kaune. Nuo 1996-ųjų Kauno dailės institutas – dabartinis Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas – ir jo aplinka tapo viena svarbiausių alternatyviosios kultūros erdvių mieste.

Čia formavosi jauna menininkų karta, ieškojusi naujų saviraiškos formų ir su šiuolaikiniu menu jungusi muziką, videomeną, dizainą bei performansus.

Kauno dailės instituto auditorijos, dirbtuvės ir salės tapdavo ne tik studijų, bet ir kūrybinių eksperimentų vietomis. Čia vykdavo neformalūs vakarėliai, alternatyvios diskotekos, garso ir vaizdo performansai, kuriuose susitikdavo dailininkai, architektai, fotografai, muzikantai ir pirmieji didžėjai. Muzika buvo neatsiejama meno dalis.

Jaunieji „dailiokai“ smarkiai prisidėjo ir prie dešimtojo dešimtmečio vakarėlių vizualinės estetikos: projektavo plakatus, kūrė scenografiją, šviesų instaliacijas, vaizdo projekcijas ir net improvizuotas dekoracijas.

Apie pirmuosius 1996-ųjų renginius Muitinės gatvėje sužinodavai tik iš lūpų į lūpas perduodamų kvietimų, pirmųjų mieste skrajučių, draugų rekomendacijų ir bendruomenės ryšių. Būtent ši neformali atmosfera padėjo susiformuoti alternatyviajai Kauno kultūros scenai. Netrukus ji išsiliejo į tokias vietas kaip „Pakalnė“, „Antis“, „Trestas“ ir kitas miesto erdves, tapusias Lietuvos naktinių vakarėlių istorijos dalimi.