Griausmingos perkusinės aranžuotės ir kūniška energija, kurią galima pajusti net ir per kompiuterio garsiakalbius. Visų telefonai kišenėse, o panoraminiai vaizdai transliuoja siautulingas scenas – panašu, kad už pulto stovi viena vienintelė Anetha.

Veiksmui nurimus, Anetha skyrė laiko ir ramiai pasikalbėjo su mumis apie artėjančią Audrą ir pirmus kartus Lietuvoje, leidyklos planus bei didžiausias kūrybinio kelio kliūtis:

Pirmą kartą Lietuvoje pasirodei pernai, naktinio klubo „Lizdas“ organizuojamame reive „Prisukamas Abrikosas“. Kaip jauteisi tuomet ir ko tikiesi šiemet, iš festivalio „Audra“?

Be abejonės, labai džiaugiuosi sugrįždama į Lietuvą. Nekantrauju sužinoti daugiau apie šią nuostabią šalį ir kultūrą! Kalbant apie paskutinį kartą, laiką praleidau puikiai. Mane išties sužavėjo publikos energija, tad grįžti čia – vienas malonumas. Ypatingai dėl to, nes pasirodysiu festivalyje „Audra“ – girdėjau išties gerų atsiliepimų.

Daug kur minima, kad šiuo metu esi lyderė scenoje, tačiau, skaitant kitus interviu, atrodo, kad tavo požiūris į save išlieka kuklus. Kas tau padeda išlikti tokiai žemiškai?

Mano draugai ir šeima. Jie – tie žmonės, kurie padeda man išlikti žemiškai. Viena iš priežasčių, kodėl man sekasi šioje visoje beprotybėje, yra tai, kad tie žmonės lydi mane kiekviename žingsnyje. Visuomet palaikome ryšį, konsultuojamės dėl visų svarbiausių klausimų, atsirandančių mano gyvenimo kelyje. Sulaukiu palaikymo ir, esant reikalui, paguodos, šilumos.

Iš pat pradžių tu įkūrei leidyklą, tuomet išsiplėtei iki agentūros ir ten subūrei šeimą, kurioje pagrindinis dėmesys yra skiriamas kylantiems menininkams ir tvarumui. Ar ateityje numatomas koks nors kitas projektas?

Šiomis dienomis dirbu prie dar vienos leidyklos. Šioje visuomenėje, kurioje vartojimas – viskas, labai daug mąstau apie tai, kaip mes vartojame muziką. Turint omenyje, kad viskas tapo taip lengvai prieinama, kartais priverčia mane sunerimti, jog muzika kažkada praras savo magiją. Tad mano noras – dirbant parodyti daugiau meilės ir pagarbos muzikai.

Kadangi turi didelę bendruomenių kūrimo ir auginimo patirtį, papasakok, kas yra svarbiausias dalykas, siekiant tiek kuriant naujas, tiek rūpinantis esamomis bendruomenėmis.

Mano akimis, tai yra vienas konkretus dalykas – būti nuoširdžiu ir kovoti su netikrumu socialiniuose tinkluose. Galbūt skamba kiek keistai, tačiau aš taip matau viską. Nereikia daryti dalykų tam, kad tave mėgtų – geriau daryti tam, kad suprastų.

Sakoma, kad mus suformuoja patys sunkiausi mūsų gyvenimo momentai. Kokia buvo didžiausia kliūtis, kurią teko įveikti kūrybiniame kelyje?

Kaip ir minėjau, gyvenimas mane palaimino labiau, negu galėjau tikėtis, tad su labai sunkiais momentais gyvenime susidurti man neteko. Tačiau viena kliūtis, kurią man tikrai buvo sunku įveikti – būti taikoje su pačia savimi. Kai nesi autentiškas, esi pavojingame kelyje. Gali būti, kad kurį laiką tau seksis, tačiau ilgainiui prarasite save, savo protą ir kūrybiškumą – tai atsitiko ir man. Anksčiau daug laiko praleisdavau galvodama apie tai, ką žmonės mąsto apie mane, ką turėčiau jiems duoti, ieškojau būdų, kaip galėčiau įtikti. Mano laimei, buvau apsupta geriausių žmonių žemėje, turėjau laiko diskusijomis, ir, manau, išmokau su tuo susitvarkyti. Tai dar nesibaigė, tačiau viskas yra įveikiama. Linkiu tiesiog daryti, būti savimi, o visa kita ateis savaime. Tikiuosi!

Daugelis išgyvena fazes, kurios neleidžia išnaudoti savo, kaip menininkų, potencialo, tačiau atrodo, kad tu gana nuosekliai žiūri į muziką. Kaip išlaikyti dėmesį savam amatui?

Nemeluosiu, kartais nėra lengva rasti laiko ir užsiimti viskuo (groti, tvarkyti leidyklos darbus, prodiusuoti muziką, padėti atlikėjams iš „Mama Loves Ya“) ir tuo pačiu būti atlikėja, kokia noriu būti. Muzika vystosi labai greitai ir kartais sunku prisitaikyti tiek prie muzikos, tiek prie publikos, kai norisi išlikti savimi ir nenukrypti nuo kelio. Tai darau žingsnis po žingsnio – kartu su savo komanda susidėlioju prioritetus ir nebijau retkarčiais patirti vieną kitą nesėkmę.

Techno – futuristinis žanras. Kaip manai, kokį vaidmenį šis žanras atliks tolimoje ateityje?

Man, kaip didžėjai, šis žanras visuomet turės tokią emancipacijos galią. Atrodė, kad muzika buvo beveik neįmanoma be instrumentų ar grupės, tačiau mes išsilaisvinome nuo šių įsitikinimų. Ir dabar, išsilaisvinus iš šių nusistatymų, atrodo, kad techno yra beribis žanras, visuomet skatinantis naujoves ir atsinaujinimą. Taip pat, techno – technologijų dalis, tarsi jo DNR visuomet skatina judėti pirmyn. Tikiuosi, kad tiek techno, tiek apskritai muzika padės kovoti už didesnį tvarumą.

Interviu paruošė Justas Jelisejevas.