Festivalis, kurio seniai reikėjo, bet niekada nebuvo, – taip buvo rašoma apie pernai pirmą kartą surengtą šiuolaikinį miesto festivalį „Audra“. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programoje užgimusi iniciatyva miestą užliejo jau pripažintų ir perspektyvių jaunų atlikėjų koncertų gausa. Šiemet festivalis grįš birželio 29–liepos 2 dienomis.

Vis dėlto, kai 2021 m. vyko „Per_kūnija“ – įžanginis „Audros“ renginys, turbūt niekas neįsivaizdavo, į kokio masto iniciatyvą tai išaugs. Meno kūrėjų asociacijos „Freimas“ (stovinčios ir prie naktinio klubo „Lizdas“ vairo) ir „Kylančio Kauno“ komandos organizuotas festivalis sujungė per penkiasdešimt atlikėjų bei kelias dešimtis kultūrinių veiklų ir buvo įvertintas Kauno miesto kultūros premija kaip įsimintiniausia praėjusių metų iniciatyva.

„Audrą“ vadinate šiuolaikiniu miesto festivaliu. Kuo ji skiriasi nuo kitų festivalių?

Mantas: Dažniausiai dideli muzikos festivaliai Lietuvoje vyksta gamtoje, o pasaulyje ryškėja tendencija juos organizuoti pačiuose miestuose. Tuomet gali nueiti į vakarėlį, pašokti, aplankyti galeriją, nakvoti viešbutyje ir kitą dieną vėl patogiai sugrįžti – dalyvauti miestietiškame gyvenime su pridėtine verte.

Žilvinas: Mes siekiame, kad miestas būtų festivalyje, o ne festivalis vyktų mieste. Norisi, kad tos keturios dienos sukurtų programos ir miesto nedalomą visumą. Taip pat tai daugiabriaunis veiksmas, kurio programa peržengia muzikos, teatro ir vizualiųjų menų festivalių ribas. Tad žmogus, kuris domisi kultūros lauku, nesvarbu, gyvena mieste ar už jo ribų, ir yra mūsų festivalio lankytojas.

Šarūnas: Taip pat norime parodyti, kad festivalis nėra skirtas tik jaunimui. Kiekvienas programoje gali atrasti ką nors įdomaus. Pavyzdžiui, praėjusiais metais turėjome japonės Midori Takada, laikomos viena ambiento žanro pradininkių, koncertą, kuriame ji pasitelkė lietuviškas sutartines. Miesto festivalis reiškia, kad jis skirtas visiems, – tarsi miesto šventė, tik modernesnės formos.

Monika: Išties stengėmės, kad festivalis būtų įdomus ir tiems žmonėms, kurie nesiklauso elektroninės ar šokių muzikos. Pernai koncertavo ir alternatyvios muzikos atlikėjai: „ba.“, „Garbanotas“, „Flash Voyage“, vyko daug kultūrinių veiklų galerijose ir kitose erdvėse.

Kodėl tokio festivalio reikėjo Kaunui?

Žilvinas: Bėgant laikui keičiasi žmonių pomėgiai bei įpročiai, o kartu kinta ir pasilinksminimo tradicijos. Manau, Lietuvoje reikėjo festivalio, kuris vyktų urbanistinėje erdvėje, būtų patogus žmonėms, kurie nemėgsta palapinių, bijo uodų ir erkių (juokiasi). Pačiam Kaunui trūko festivalio, kuriame susivienytų daug kultūros šakų, joms neabejingų žmonių bei kūrėjų. Reikėjo iniciatyvos, kuri sukurtų trauką ne tik šalies, bet ir pasaulio mastu.

Mantas: Kaune vyksta puikių kultūrinių renginių – pavyzdžiui, scenos menų festivalis „ConTempo“. Tačiau tokio tipo festivalio, orientuoto į muziką, aktualią jaunimui ir papildytą kitomis kultūros sritimis, dar nebuvo.

Kaip pasirenkate, kurie kūrėjai pasirodys festivalyje? Kokia jūsų muzikinės programos vizija?

Mantas: Kai pradėjo rastis „Audra“, mėnesių mėnesius ieškojome tinkamos formos. Siekėme sukurti gerą patirtį, kad žmogus nepervargdamas ir išlaikydamas dėmesį galėtų festivalyje praleisti keturias turiningas dienas. Galiausiai Šarūnas mums perdavė atlikėjų sąrašą ir pradėjome atrankos procesą.

Šarūnas: Nors festivalio programa įvairiapusė, tačiau pagrindinė kryptis išlieka elektroninė muzika. Čia koncertavęs estų reperis Tommy Cashas ir pasirodžiusios gyvos grupės taip pat naudoja elektroninės muzikos instrumentus: sintezatorius, ritmo mašinas ir kitus. Tad nenuklydome nuo „Lizdo“ vystomos muzikinės vizijos. Elektronikos žanras labai platus, norime parodyti kuo įvairesnį jo spektrą. Svarbiausi kriterijai – kokybė ir profesionalumas. Siekiame, kad atliekama muzika būtų praturtinta prasmingomis meno išraiškomis, skatintų įsigilinti į tai, ką klausai, o ne tik atitrepsėti dešimt valandų šokių aikštelėje. Su „Audra“ norime muzikaliai praplėsti žmonių akiratį, atrinkti tai, kas dabar yra ir dar bus madinga, parodyti, kuo gyvena didžiausi pasaulio miestai. Mūsų tikslas – pademonstruoti, kad gana nedideliame Kaune galima suorganizuoti festivalį, kuris muzikiniu lygiu nenusileistų Amsterdamui, Londonui ar Berlynui.

Festivalio atlikėjų sąrašas – ilgo darbo su klubu vaisius. Paprastai ne visus norimus atlikėjus galime atsivežti į Kauną dėl miesto ir renginių dydžių. „Audra“ leido daugiau paeksperimentuoti, kurti naujas muzikines iniciatyvas, pasikviesti tokius kūrėjus, kurie Lietuvoje dar nesilankė.

Festivalio renginių sąrašą sudarė ne tik koncertai, bet ir perklausos, parodos, performansai, instaliacijos, spektakliai, skaitymai, mados šou, dirbtuvės ir daugybė kitų veiklų. Kaip šios iniciatyvos papildė festivalio programą?

Mantas: Šias veiklas kuravo „Kaunas 2022“ inicijuoto projekto „Kylantis Kaunas“ komanda. Jie ketverius metus generavo idėjas ir ruošėsi finaliniam renginiui, kuris tapo „Audros“ dalimi. Tam buvo skirta daug laiko, įsigilinta į jaunimo bei miesto problemas, trūkumus, norus, todėl turėjome tokį platų veiklų spektrą.

Monika: Mes rūpinomės muzikine dalimi, o jie užpildė kitą kultūrinį tinklelį. Pagrindinę jaunimo komandą sudarė apie dešimt žmonių ir jų veiklos koordinatorių. Džiaugiamės, kad ir šiemet, nors kiek mažesnės sudėties, šis kolektyvas prisideda prie festivalio ir pristatys savo idėjas. Numatyti devyni kultūriniai renginiai, iš kurių vienas bus visai naujas, o kiti tęs sėkmingiausias praėjusių metų iniciatyvas.

Žilvinas: Gal ir negalime superžvaigždžių pasirodymais prilygti Olandijos festivaliams, tačiau įdomių jaunosios kartos atlikėjų sąrašu, manau, nenusileidome. O būtent šiomis veiklomis, kuruotomis „Kylančio Kauno“ komandos, ir gerokai pranokome kitus miestus.

Festivalio programa buvo išdėstyta įvairiose Kauno erdvėse, taip pat ir netradicinėse. Kaip rinkotės vietas „Audros“ veikloms?

Mantas: Kauno miestas turi daug persidengiančių istorinių sluoksnių ir tuo man yra gražus. Buvo įvairių apmąstymų planuojant festivalį, tačiau kaip organizacija ir klubas turime savo stilių. Įdomu išnaudoti erdves, kurias miestas retai pasitelkia. Pavyzdžiui, „Pergalės“ gamykla – Kauno centre stovintis industrinis palikimas, – džiaugėmės galėdami ją netradiciškai įveiklinti. Taip pat Ąžuolynas, didžiausias miesto teritorijoje esantis ąžuolų parkas Europoje. Visuomet stebėdavausi, kodėl ten nerengiama daugiau veiklų, nors tai puiki vieta, galinti suburti žmones. O Kauno taksi parkas išvis apipintas legendomis. Įdėję daug pastangų suorganizavome ten koncertą, ko iki šiol niekam dar nebuvo pavykę.

Monika: Ne vienerius metus „Lizdo“ organizuojamas „Prisukamas abrikosas“ taip pat vyksta skirtingose industrinėse erdvėse, kurios renginių metu įgauna naują atspalvį. „Audros“ lokacijų pasirinkimą didele dalimi nulėmė ši praktika, nes mūsų komanda pamėgusi taip dirbti – rekonstruoti ir perplanuoti renginių formatus. Tai kelia ir papildomą susidomėjimą, nes auditorija niekada iš anksto nežino, ką pamatys atėjusi į tokią erdvę.

Mantas: Norėjosi, kad „Audra“ vyktų ne vienoje miesto vietoje, o įveiklintų įvairias lokacijas. Tai paverčia „Audrą“ miesto festivaliu. Keliaudami iš vienos veiklos į kitą lankytojai gali ne tik dalyvauti renginiuose, bet ir susipažinti su Kauno istorija, architektūra bei kultūra.

„Audra“ šį pavasarį paskelbta įsimintiniausia 2022 metų Kauno kultūros iniciatyva, už jus balsavo ne tik komisija, bet ir kauniečiai. Ką jums reiškia šis apdovanojimas, kokiems siekiams motyvuoja?

Šarūnas: Apdovanojimas mums reiškia atsakomybę šių metų festivalį įgyvendinti taip pat gerai.

Žilvinas: Taip pat jį suvokiame ir kaip palaikymą. Komisiją sudarė tiek kultūros, tiek savivaldos atstovai, tiek visuomenės balsai. Todėl smagu, kad mus pasirinko žmonės iš įvairiausių sričių.

Mantas: Jau turime nemažai renginių organizavimo patirties, tad ir patys jaučiame, ar renginys geriau, ar prasčiau pavykęs. Tad smagu, kad „Audrą“ žmonės pastebėjo ir teigiamai įvertino. Tai papildomas ženklas, kad ne veltui aukojome savo mėnesius.

Monika: Pernai „Lizdą“ pavadinome „Naktinės kultūros namais“, nes labai norėjome parodyti, kad klubas taip pat gali turėti kultūrinį aspektą, edukuoti žmones ir pristatyti įvairius kūrėjus. Todėl šis apdovanojimas veikia ir kaip pripažinimas, kad mūsų iniciatyvos yra kultūra. Kitiems galbūt tai nebūtų labai didelis laimėjimas, bet naktiniam klubai tai tarsi patapšnojimas per petį, sakant, kad mūsų veikla prasminga.

Ko galime tikėtis šių metų festivalyje? Kuo jis bus panašus ir kuo skirsis nuo praėjusios „Audros“?

Šarūnas: Stengsimės tęsti gerąsias festivalio praktikas. Jeigu kažkas gerai veikia, kam tai keisti? Tad planuojame išlaikyti panašią muzikinę liniją.

Mantas: Išliks platus spektras tiek muzikinėje, tiek kitų veiklų programoje. Vėl orientuosimės į tai, kad festivalis turi būti subalansuotas – negalima trečiadienį taip užgazuoti, kad šeštadienį nebegalėtum paeiti.

Žilvinas: Norime, kad žmonės spėtų į visas jiems svarbias dalis, tad stengiamės, kad nepersidengtų svarbiausių renginių laikai. Festivalyje negali būti per daug turinio triukšmo, reikia harmonijos. Tai chaosas, tačiau kontroliuojamas chaosas.

Mantas: Festivaliui stipriai plėstis reikėtų finansavimo. Galimybių ir žinių tam tikrai yra, tačiau su turimu biudžetu ne viską galime įgyvendinti. Jeigu niekas neribotų lėšų, kiekvienas galėtų suorganizuoti festivalį. Tačiau svarbu padaryti geriausia, ką gali, esamoje situacijoje. Manau, šiemet tą ir padarysim.

Šį straipsnį KAUNAS PILNAS KULTŪROS žurnalui ruošė Justė Vyšniauskaitė.