Evelina Kehagia yra graikų menininkė, kurios kūryba tyrinėja parazitinius ryšius, distopines struktūras ir irimo sistemas. Remdamasi moksline fantastika, fosilijomis, vaizdo žaidimais ir posthumanistinėmis spekuliatyviomis ekosistemomis, ji nagrinėja, kaip organiniai ir sintetinių elementai tampa tarpusavyje susiję, priklausomi arba užkrėsti.

Jos skulptūrose dažnai pasitaiko anatominių, mechaninių ir pramoninių formų: dirbtinių gimdų, nesėkmingų organų, atvirų grandinių. Ji renka atmestas daiktų likučius iš apleistų erdvių, kuriuos atima jų pradinę funkciją ir apdoroja cheminiais procesais, sujungdama medžiagas į naujas hibridines būtybes. Šie kūriniai egzistuoja įtampos būsenoje, kurioje šeimininkai ir parazitai egzistuoja kartu ir keičia vienas kitą.

Kūryboje nuolat dominuoja mutacijos, žlugimo ir išlikimo per transformaciją temos. Iritimas tampa ryšio metodu, o ne galutine stotele. Nieko nelieka nepaliesto ar autonomiško. Viskas yra įterpta, apgyvendinta ir pertvarkyta.