Friedrich Andreoni (g. 1995 m.) augo tarp Italijos ir Arabijos pusiasalio, o šiuo metu gyvena ir kuria Vokietijoje bei Italijoje. Jo tarpdisciplininė meninė praktika apima garsą, skulptūrą, piešimą, instaliaciją, performansą ir video meną.
F. Andreoni studijavo vaizduojamuosius menus (skulptūrą) Berlyno Weißensee meno akademijoje, kurią baigė 2020 m. 2018-2023 m. jis buvo aktyvus Vokietijos akademinio stipendijų fondo (Studienstiftung des deutschen Volkes) narys. 2020 m. menininkui buvo skirta DAAD stipendija, leidusi dvejus metus siekti magistro laipsnio ir tęsti meninius tyrimus Čikagos meno instituto Garso katedroje, kur jis įgijo vaizduojamųjų menų magistro laipsnį.
2022-2024 m. F. Andreoni toliau plėtojo kūrybinę praktiką Drezdeno dailės akademijoje, vadovaujamas savo mentorės, „Turner“ premijos laureatės Susan Philipsz.
2023 m. menininkas pelnė „Ducato“ meno apdovanojimą akademijos kategorijoje, taip pat sulaukė specialaus paminėjimo Popiežiaus virtuozų akademijos (Pontifical Academy of Virtuosi at the Pantheon) apdovanojimuose Vatikane ir tapo vieninteliu tais metais įvertintu vizualiųjų menų kūrėju.
2024 m. Andreoni tapo vienu pirmųjų meno rezidencijos programos dalyvių Florencijos muziejuje „Museo Novecento“. Tais pačiais metais jis sukūrė viešosioms erdvėms skirtų instaliacijų ciklą „Pesaro – Italijos kultūros sostinė 2024“ ir Berlyno meno savaitės metu surengė personalinę parodą galerijoje „Galerie Met“.
2025 m. F. Andreoni pristatė personalines parodas Fontenblo rūmuose Prancūzijoje ir Caspar-Davido-Friedrich centre Vokietijoje, dalyvavo tarptautinėje bienalėje „BIENALSUR“ bei pelnė Italijos kultūros ministerijos skiriamą „Italian Council Award“ apdovanojimą. Tais pačiais metais kuratorius Francesco Bonami atrinko menininką dalyvauti 18-ojoje Romos kvadrienalėje (Quadriennale di Roma).
2026 m. F. Andreoni pateko į „Flash Art Italia“ finalininkų sąrašą ir eksponavo savo kūrinius „Casa Flash Art“ erdvėje Milane. Jis taip pat dalyvavo grupinėje parodoje „WAVES“, surengtoje 61-osios Venecijos meno bienalės metu, kur „Casa Sanlorenzo“ pristatė erdvei pritaikytą dvylikos kanalų garso instaliaciją.
Menininko darbai saugomi viešose ir privačiose kolekcijose.