Jonas Motiejus Meškauskas (g. 1998) – vizualaus meno kūrėjas, kuriantis tapybos medijoje. Jo darbuose atsispindi specifinė kūrybos metodika: naudojama „šiukšliška“ kartono medžiaga, monochrominė raiška ir fragmentuotas vaizdų archyvas, paremtas žaidybine ir lengvai anarchiška nuotaika.
Jonas nekuria atskirų paveikslų, o konstruoja jų tinklą, atspindintį post-interneto kartos jauseną bei meninę poziciją, kuri remiasi skaitmeniniu globaliu vaizdinių archyvu ir pasipriešinimu jam. Netikėtos medžiagos ir grubios technikos kelia klausimus apie tapybos materialumą ir komodifikacijos galimybes.
Kiekviena fotografija veikia kaip ženklas ar katalizatorius, leidžiantis naujai interpretuoti fotografinio vaizdo tradiciją per šiandienos kultūros pjūvį. Ši anti-metodologija atskleidžia šiuolaikinės kultūros tinkliškumą, skatinant kūrybą matyti ne kaip atskirų objektų rinkinį, bet kaip persipynusią vaizdų sistemą ir aktyvų vaizdų analizės procesą, kuriame svarbūs tiek turinys, tiek kontekstas.
Jonas Motiejus Meškauskas (g. 1998) – vizualaus meno kūrėjas, kuriantis tapybos medijoje. Jo darbuose atsispindi specifinė kūrybos metodika: naudojama „šiukšliška“ kartono medžiaga, monochrominė raiška ir fragmentuotas vaizdų archyvas, paremtas žaidybine ir lengvai anarchiška nuotaika.
Jonas nekuria atskirų paveikslų, o konstruoja jų tinklą, atspindintį post-interneto kartos jauseną bei meninę poziciją, kuri remiasi skaitmeniniu globaliu vaizdinių archyvu ir pasipriešinimu jam. Netikėtos medžiagos ir grubios technikos kelia klausimus apie tapybos materialumą ir komodifikacijos galimybes.
Kiekviena fotografija veikia kaip ženklas ar katalizatorius, leidžiantis naujai interpretuoti fotografinio vaizdo tradiciją per šiandienos kultūros pjūvį. Ši anti-metodologija atskleidžia šiuolaikinės kultūros tinkliškumą, skatinant kūrybą matyti ne kaip atskirų objektų rinkinį, bet kaip persipynusią vaizdų sistemą ir aktyvų vaizdų analizės procesą, kuriame svarbūs tiek turinys, tiek kontekstas.
Jonas Motiejus Meškauskas (g. 1998) – vizualaus meno kūrėjas, kuriantis tapybos medijoje. Jo darbuose atsispindi specifinė kūrybos metodika: naudojama „šiukšliška“ kartono medžiaga, monochrominė raiška ir fragmentuotas vaizdų archyvas, paremtas žaidybine ir lengvai anarchiška nuotaika.
Jonas nekuria atskirų paveikslų, o konstruoja jų tinklą, atspindintį post-interneto kartos jauseną bei meninę poziciją, kuri remiasi skaitmeniniu globaliu vaizdinių archyvu ir pasipriešinimu jam. Netikėtos medžiagos ir grubios technikos kelia klausimus apie tapybos materialumą ir komodifikacijos galimybes.
Kiekviena fotografija veikia kaip ženklas ar katalizatorius, leidžiantis naujai interpretuoti fotografinio vaizdo tradiciją per šiandienos kultūros pjūvį. Ši anti-metodologija atskleidžia šiuolaikinės kultūros tinkliškumą, skatinant kūrybą matyti ne kaip atskirų objektų rinkinį, bet kaip persipynusią vaizdų sistemą ir aktyvų vaizdų analizės procesą, kuriame svarbūs tiek turinys, tiek kontekstas.
Jonas Motiejus Meškauskas (g. 1998) – vizualaus meno kūrėjas, kuriantis tapybos medijoje. Jo darbuose atsispindi specifinė kūrybos metodika: naudojama „šiukšliška“ kartono medžiaga, monochrominė raiška ir fragmentuotas vaizdų archyvas, paremtas žaidybine ir lengvai anarchiška nuotaika.
Jonas nekuria atskirų paveikslų, o konstruoja jų tinklą, atspindintį post-interneto kartos jauseną bei meninę poziciją, kuri remiasi skaitmeniniu globaliu vaizdinių archyvu ir pasipriešinimu jam. Netikėtos medžiagos ir grubios technikos kelia klausimus apie tapybos materialumą ir komodifikacijos galimybes.
Kiekviena fotografija veikia kaip ženklas ar katalizatorius, leidžiantis naujai interpretuoti fotografinio vaizdo tradiciją per šiandienos kultūros pjūvį. Ši anti-metodologija atskleidžia šiuolaikinės kultūros tinkliškumą, skatinant kūrybą matyti ne kaip atskirų objektų rinkinį, bet kaip persipynusią vaizdų sistemą ir aktyvų vaizdų analizės procesą, kuriame svarbūs tiek turinys, tiek kontekstas.
Jonas Motiejus Meškauskas (g. 1998) – vizualaus meno kūrėjas, kuriantis tapybos medijoje. Jo darbuose atsispindi specifinė kūrybos metodika: naudojama „šiukšliška“ kartono medžiaga, monochrominė raiška ir fragmentuotas vaizdų archyvas, paremtas žaidybine ir lengvai anarchiška nuotaika.
Jonas nekuria atskirų paveikslų, o konstruoja jų tinklą, atspindintį post-interneto kartos jauseną bei meninę poziciją, kuri remiasi skaitmeniniu globaliu vaizdinių archyvu ir pasipriešinimu jam. Netikėtos medžiagos ir grubios technikos kelia klausimus apie tapybos materialumą ir komodifikacijos galimybes.
Kiekviena fotografija veikia kaip ženklas ar katalizatorius, leidžiantis naujai interpretuoti fotografinio vaizdo tradiciją per šiandienos kultūros pjūvį. Ši anti-metodologija atskleidžia šiuolaikinės kultūros tinkliškumą, skatinant kūrybą matyti ne kaip atskirų objektų rinkinį, bet kaip persipynusią vaizdų sistemą ir aktyvų vaizdų analizės procesą, kuriame svarbūs tiek turinys, tiek kontekstas.