Leonardo Belardinelli tapyboje, piešiniuose ir skulptūrose konstruojamas savotiškas neįmanomas žmonijos autoportretas, kuriame pasikartojančios figūros atrodo animuotos latentinio, nematomo viruso, slypinčio pačioje žmogaus prigimtyje. Šie veidai tuo pat metu yra ir pažįstami, ir giliai trikdantys – jie priklauso visiems ir niekam, primena nepavojingus kaimynus, kurie per nesibaigiantį pasikartojimą tyliai užvaldo pasaulį.

Kasdienybė L. Belardinelli darbuose virsta subtilios deformacijos erdve, kurioje tai, kas identiška, ima kelti nerimą, o įprasti dalykai atskleidžia savo paslėptą monstriškumą. Menininko kūryba veikia tarsi stebėjimo mechanizmas, iškeliantis į paviršių slaptus išsikraipymus, įsišaknijusius kolektyvinėje egzistencijoje. L. Belardinelli kviečia žiūrovą susidurti su trapia riba tarp pažįstamumo ir susvetimėjimo.