Runurunu yra menininkas, kurio kūryba tyrinėja gyvybės kilmę, evoliuciją ir religiją per skulptūrą ir instaliaciją. Jų kūriniai dažnai rekonfigūruoja esybes, viršijančias lytį ar organinę tapatybę, naudodami analogijas ir simboliką kuriant posthumaninę aparatūrą. Šios hibridinės formos susilieja su žmogaus ir nežmogaus, vidaus ir išorės ribomis, siūlydamos naują būties erdvę. Kiekvienas kūrinys susiduria su trapumu ir slenkstžiais, kviesdamas žiūrovus priimti diskomfortą kaip vartus į alternatyvų suvokimą ir jutiminį įsitraukimą.
Runurunu yra menininkas, kurio kūryba tyrinėja gyvybės kilmę, evoliuciją ir religiją per skulptūrą ir instaliaciją. Jų kūriniai dažnai rekonfigūruoja esybes, viršijančias lytį ar organinę tapatybę, naudodami analogijas ir simboliką kuriant posthumaninę aparatūrą. Šios hibridinės formos susilieja su žmogaus ir nežmogaus, vidaus ir išorės ribomis, siūlydamos naują būties erdvę. Kiekvienas kūrinys susiduria su trapumu ir slenkstžiais, kviesdamas žiūrovus priimti diskomfortą kaip vartus į alternatyvų suvokimą ir jutiminį įsitraukimą.
Runurunu yra menininkas, kurio kūryba tyrinėja gyvybės kilmę, evoliuciją ir religiją per skulptūrą ir instaliaciją. Jų kūriniai dažnai rekonfigūruoja esybes, viršijančias lytį ar organinę tapatybę, naudodami analogijas ir simboliką kuriant posthumaninę aparatūrą. Šios hibridinės formos susilieja su žmogaus ir nežmogaus, vidaus ir išorės ribomis, siūlydamos naują būties erdvę. Kiekvienas kūrinys susiduria su trapumu ir slenkstžiais, kviesdamas žiūrovus priimti diskomfortą kaip vartus į alternatyvų suvokimą ir jutiminį įsitraukimą.
Runurunu yra menininkas, kurio kūryba tyrinėja gyvybės kilmę, evoliuciją ir religiją per skulptūrą ir instaliaciją. Jų kūriniai dažnai rekonfigūruoja esybes, viršijančias lytį ar organinę tapatybę, naudodami analogijas ir simboliką kuriant posthumaninę aparatūrą. Šios hibridinės formos susilieja su žmogaus ir nežmogaus, vidaus ir išorės ribomis, siūlydamos naują būties erdvę. Kiekvienas kūrinys susiduria su trapumu ir slenkstžiais, kviesdamas žiūrovus priimti diskomfortą kaip vartus į alternatyvų suvokimą ir jutiminį įsitraukimą.
Runurunu yra menininkas, kurio kūryba tyrinėja gyvybės kilmę, evoliuciją ir religiją per skulptūrą ir instaliaciją. Jų kūriniai dažnai rekonfigūruoja esybes, viršijančias lytį ar organinę tapatybę, naudodami analogijas ir simboliką kuriant posthumaninę aparatūrą. Šios hibridinės formos susilieja su žmogaus ir nežmogaus, vidaus ir išorės ribomis, siūlydamos naują būties erdvę. Kiekvienas kūrinys susiduria su trapumu ir slenkstžiais, kviesdamas žiūrovus priimti diskomfortą kaip vartus į alternatyvų suvokimą ir jutiminį įsitraukimą.