Sofija Laurušonytė (g. 2002) savo kūryboje artikuliuoja feminizmo problematikas, tokias kaip moters tapatybė, kūnas ir smurtas. Savo meninėje praktikoje ji dažniausiai pasitelkia judantį vaizdą, kuriamą šiuolaikinėmis animacijos technologijomis. Animacija jai tampa kritinio diskurso priemone, jautriai nagrinėjančia sudėtingas socialines ir kultūrines temas.
Laurušonytė eksperimentuoja su organiškomis ir dinamiškomis formomis tiek skaitmeninėje, tiek fizinėje erdvėje. Jos instaliacijose įtraukiami skulptūriniai objektai, kuriami iš kruopščiai atrinktų medžiagų, atspindinčių nagrinėjamas temas.
Jaunosios menininkės darbai buvo pristatyti bienalėje „Chroniques“ (2024, Prancūzija), eksperimentinio kino festivalyje „Suspaustas laikas“ (2024), taip pat parodose „Pernaša“ (2025, Atletika) ir „Mediaramos“ (2023, Titanikas).
Sofija Laurušonytė (g. 2002) savo kūryboje artikuliuoja feminizmo problematikas, tokias kaip moters tapatybė, kūnas ir smurtas. Savo meninėje praktikoje ji dažniausiai pasitelkia judantį vaizdą, kuriamą šiuolaikinėmis animacijos technologijomis. Animacija jai tampa kritinio diskurso priemone, jautriai nagrinėjančia sudėtingas socialines ir kultūrines temas.
Laurušonytė eksperimentuoja su organiškomis ir dinamiškomis formomis tiek skaitmeninėje, tiek fizinėje erdvėje. Jos instaliacijose įtraukiami skulptūriniai objektai, kuriami iš kruopščiai atrinktų medžiagų, atspindinčių nagrinėjamas temas.
Jaunosios menininkės darbai buvo pristatyti bienalėje „Chroniques“ (2024, Prancūzija), eksperimentinio kino festivalyje „Suspaustas laikas“ (2024), taip pat parodose „Pernaša“ (2025, Atletika) ir „Mediaramos“ (2023, Titanikas).
Sofija Laurušonytė (g. 2002) savo kūryboje artikuliuoja feminizmo problematikas, tokias kaip moters tapatybė, kūnas ir smurtas. Savo meninėje praktikoje ji dažniausiai pasitelkia judantį vaizdą, kuriamą šiuolaikinėmis animacijos technologijomis. Animacija jai tampa kritinio diskurso priemone, jautriai nagrinėjančia sudėtingas socialines ir kultūrines temas.
Laurušonytė eksperimentuoja su organiškomis ir dinamiškomis formomis tiek skaitmeninėje, tiek fizinėje erdvėje. Jos instaliacijose įtraukiami skulptūriniai objektai, kuriami iš kruopščiai atrinktų medžiagų, atspindinčių nagrinėjamas temas.
Jaunosios menininkės darbai buvo pristatyti bienalėje „Chroniques“ (2024, Prancūzija), eksperimentinio kino festivalyje „Suspaustas laikas“ (2024), taip pat parodose „Pernaša“ (2025, Atletika) ir „Mediaramos“ (2023, Titanikas).
Sofija Laurušonytė (g. 2002) savo kūryboje artikuliuoja feminizmo problematikas, tokias kaip moters tapatybė, kūnas ir smurtas. Savo meninėje praktikoje ji dažniausiai pasitelkia judantį vaizdą, kuriamą šiuolaikinėmis animacijos technologijomis. Animacija jai tampa kritinio diskurso priemone, jautriai nagrinėjančia sudėtingas socialines ir kultūrines temas.
Laurušonytė eksperimentuoja su organiškomis ir dinamiškomis formomis tiek skaitmeninėje, tiek fizinėje erdvėje. Jos instaliacijose įtraukiami skulptūriniai objektai, kuriami iš kruopščiai atrinktų medžiagų, atspindinčių nagrinėjamas temas.
Jaunosios menininkės darbai buvo pristatyti bienalėje „Chroniques“ (2024, Prancūzija), eksperimentinio kino festivalyje „Suspaustas laikas“ (2024), taip pat parodose „Pernaša“ (2025, Atletika) ir „Mediaramos“ (2023, Titanikas).
Sofija Laurušonytė (g. 2002) savo kūryboje artikuliuoja feminizmo problematikas, tokias kaip moters tapatybė, kūnas ir smurtas. Savo meninėje praktikoje ji dažniausiai pasitelkia judantį vaizdą, kuriamą šiuolaikinėmis animacijos technologijomis. Animacija jai tampa kritinio diskurso priemone, jautriai nagrinėjančia sudėtingas socialines ir kultūrines temas.
Laurušonytė eksperimentuoja su organiškomis ir dinamiškomis formomis tiek skaitmeninėje, tiek fizinėje erdvėje. Jos instaliacijose įtraukiami skulptūriniai objektai, kuriami iš kruopščiai atrinktų medžiagų, atspindinčių nagrinėjamas temas.
Jaunosios menininkės darbai buvo pristatyti bienalėje „Chroniques“ (2024, Prancūzija), eksperimentinio kino festivalyje „Suspaustas laikas“ (2024), taip pat parodose „Pernaša“ (2025, Atletika) ir „Mediaramos“ (2023, Titanikas).