Tomas Daukša yra menininkas, kurio svajonė yra pagauti marliną. Tai tokia buriažuvinių šeimos žuvis su pailgintu snukiu, kokį turi ir kardžuvės. Pasak visuotinės lietuvių enciklopedijos, marlinai gali užaugti iki 5 metrų ilgio ir sverti iki 900 kilogramų. Į šią Tomo svajonę panaši ir jo kūryba. Joje ne tik laviruojama tarp juoko, naivaus nuoširdumo, neįmanomybės, atidaus įsigilinimo į specifinę sritį, bet ir manipuliuojama mūsų tikėjimu, tikrais ir išgalvotais faktais. Galėjęs studijuoti biofiziką, T. Daukša pasirinko tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Jas baigęs, o vėliau ten pat apsigynęs meno doktorantūros projektą, menininkas įrodė, kad tiek biologiją, tiek fiziką galima originaliai įpinti ir į meninę praktiką. Būtent ankstyvojoje kūryboje T. Daukša eksperimentavo su šviesa, garsu, elektros lauku. Projektuose The System (1-8)(2013-2014) menininkas tyrinėjo uždaros loginės sistemos idėją, kūrė darbus, kurių viena dalis priklauso nuo kitos, pavyzdžiui, darbe Lucerna Sonitum (2015) šviesa gamino garsą, o garsas – šviesą. T. Daukšos projektus iki šiol lydi ironija ir spekuliatyvi retorika. Ilgainiui menininko kūryboje ima rastis kur kas didesnė formų ir medžiagų įvairovė, eklektiškas jų derinimas. Tokiu būdu T. Daukšos kūryba tampa kompleksiniu procesu, tiesiogiai priklausomu nuo menininko formuojamo pasakojimo ir nenuspėjamų išorės aplinkybių. Bandydamas patikrinti sistemų stabilumą, menininkas kuria netikėtus ir net absurdiškus precedentus, scenarijus ir įvykius, galima sakyti, kad humoras tampa esmine menininko kūrybine strategija, padedančia kalbėti rimtomis temomis. Galima teigti, kad menininkas atkuria ir socialinį visuomenės paveikslą, skatinanti tapatintis arba priešintis tam tikriems personažams. Visi šie aspektai rodo, kad po ryškiaspalviu ar dažnai net infantiliu menininko kūrybos paviršiumi slepiasi tankus konceptualaus turinio tinklas.

Fontanai: Fountains of Joy, nuo 2021 iki dabar, įvairūs dydžiai, keramika, porcelianas, silikonas, stiklo pluoštas, įvairūs skysčiai

Šviečiantys objektai: Drowsy Lanterns, nuo 2023, įvairūs dydžiai, metalas, silikonas, stiklo pluoštas, šviesa

Vanduo – esminis ir geriausiai žinomas elementas iš visų skysčių – taip pat yra apgaulingas ir keičiantis formą. Vanduo gali būti sumaišytas, pakeistas arba palaikytas įvairiais kitais skysčiais. Pačiu primityviausiu požiūriu skysčiai yra būtini, kad išgyventume, bet tuo pačiu jais negalime pasikliauti. Kadangi skysčiai mums svarbūs, mes nuolat turime patikrinti, ar skystis, kurį ketiname suvartoti nesiruošia mūsų apgauti. Vienas iš tokios netikrumo būsenose pavyzdžių yra klausimas: „ar galima gerti vandenį iš čiaupo Lietuvoje?“ (Taip, galima).

Mes nuolat esame įtampoje tarp savęs ir skysčių, nors šiuolaikinis pasaulis turėtų būti išsivadavęs iš šios itin pavojingos dviprasmybės. Daugybė cheminių ir pramoninių skysčių bei tarša, šią įtampą dar užaštrina. Viena iš tokių netikrumo teritorijų yra fontanas. Nepaisant iš pažiūros nesibaigiančių variacijų, fontanas yra vieta ir objektas, kur skysčiai vienu metu yra tiek tikrovėje, tiek vaizduotėje. Dažnai fontanas trina ribas tarp tikrovės ir vaizduotės.

Dizaino objektas, šventa vieta, žaidimų aikštelė, urbanistinis objektas, mitas, meno kūrinys, gyva būtybė – tai tik kelios fontano iteracijos. Galima teigti, kad atsikratydama perteklinių skysčių, kiekviena gyva būtybė patenka į fontano kategoriją.