Aistė Regina Kliveckaitė elektroninės muzikos scenoje groja jau aštuonerius metus. Dar mokyklos laikais perrašomos kasetės, atrastos muzikinės grupės, prasmukimai į naktinius klubus ir lemtingas draugo prašymas pačiai atsistoti prie pulto šiandien virto gyvenimo būdu.

Aistės kuriamą šokių muzikos atmosferą kovo 27 d. bus galima patirti Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre – ten vienai nakčiai įsikurs AUDRA. Renginiui artėjant, atlikėja pasakoja apie ne vienerius metus tęstą modelio karjerą, festivalių ir naktinio gyvenimo kultūrą, pirmąsias muzikines patirtis bei kūrybą vyrų dominuojamoje srityje.

Aiste, kokiame savo gyvenimo etape esi šiandien? Aštuoneri metai elektroninės muzikos scenoje – daug ar mažai? Kaip per juos pasikeitei tu ir tavo požiūris į muzikos kultūrą?

Esu kasdienėje evoliucijoje – nesvarbu sfera ar metų laikas. Skiriasi tik raidos stiliai ir tempas, priklausomai nuo aplinkos ir jos veikimo. Būtent šiame periode augu per muzikos pasaulį. 

Įsivaizdavau, kad praėjo mažiau nei aštuoneri metai. Prisipažinsiu – apėmė pasimėgavimas: mano gyvenime tai atrodo daug. O industrijoje? Mažai. Vis dėlto jau stoviu greta tokių profesionalų, kurie tai daro dvigubai ilgiau, o kai kurie artimi scenos draugai – net trigubai daugiau metų. Patapau rezidente ne tik esminiame Vilniaus klube „Gallery 1986“, su muzika keliauju ir po pasaulį. Esu grojusi Niujorke, Meksikoj, Berlyne, Kyjive, Gvatemaloje, Prancūzijoje ir tt.

Suvokiu, kad pastaruoju metu darbe patiriu ypač stiprius jausmus. Įdirbis ir raumenų atmintis leidžia atsipalaiduoti, atsiranda vietos kūrybiniams sprendimams grojimo metu. Tai – tikras malonumas. Per tuos metus tobulėjo įgūdžiai, keliavau per įvairius muzikos stilius, ieškodama savęs. Keitėsi ir požiūris – nuo lengvabūdiško iki profesionalaus.

Ne paslaptis, kad ne vienerius metus praleidai ir mados industrijoje, dirbdama modeliu. Kokie džiaugsmai, patirtys ar ryšiai lėmė tai, kad šiame pasaulyje pasilikai gan ilgam?

Mada, kaip meno forma, niekada nebuvo mano aistra, todėl ir dirbti buvo nelengva. Man labai patiko kelionių aspektai: mokytis kalbų, tyrinėti šalis ir miestus, pažinti kultūras ir pasaulio žmones. Ankstyvas tapsmas savarankiška, išgyvenimo menas, finansinė nepriklausomybė – daug atsakomybės ir laisvės.

Tačiau visuomet ilgėjausi kažkokios prasmės, kurios madoje ir pokalbiuose apie ją neradau. Esu linkusi į alternatyvų mąstymą – tuo metu nupoliruotoje grožio industrijoje tokiam vietos neatsirado. Be abejo, madą išmanau ir ją vertinu. Mėgstu gerai apsirengti, kurti savitą stilių, stebėti, kaip jis kinta (panašiai kaip muzikoje), kaupti ir keisti drabužius.

Labai patinka funkcionalūs, kokybiški rūbai bei mada pagal paskirtį. Kartais lyginu modelio darbą su DJ'ėjavimu – išties daug panašumų: kelionės, pasirodymai scenoje, trendai, konkurencija ir kitos dinamikos. Vis daugiau panašumų matau šiose srityse ir kaip kūrybinėse sferose.

Modelio darbas iš šono atrodo žavus, tačiau tikiu, kad realybėje viskas nėra taip lengva ir paprasta.

Modelio profesija, šalia menamo glamūro, yra atšiauri: reikalaujanti didelės fizinės ir psichologinės ištvermės. Privalai būti tobula kiekvieną dieną, išlaikyti natūralų grožį, kurį puoselėti kur kas sunkiau nei plastikinį. Tenka atlaikyti nepamatuojamus krūvius – ant kojų, aukštakulnių, šaltyje su bikiniu, karštyje su kailiniais, taip pat išklausyti neišsemiamas kritikos lavinas apie savo išvaizdą.

Modeliu išdirbau ilgus metus, nes kai pirmą kartą, penkiolikos, pačiame paauglystės, asmenybės formavimosi etape,  visai vasarai išvažiuoji į Milaną, Paryžių, Tokiją ar Londoną – įgauni patirties, kuri neatitinka tavo amžiaus. Ilgainiui nebežinai, kas iš tikrųjų esi. Tuo metu, kai bendraamžiai kuria planus, kuo taps baigę mokyklą, kur stos, kaip uždirbs pinigus – modelio likimas tai nusprendžia už tave. Merginos taip pasineria į visą gyvenimą „suryjantį“ darbą, kad pameta savastį – visiškai susitapatina su modelio vaidmeniu. Vėliau išties sunku keisti profesiją: trūksta eilinių gyvenimo įgūdžių, darbinės patirties, diplomo, noro ir gebėjimo kurti bei finansinio ekvivalento kitose darbo vietose. Be abejo, daugelis mano draugių ir kolegių, kurios myli madą, tikrai atrado save ir tęsia savirealizaciją mados pasaulyje.

Man kažkaip stebuklingai pavyko baigti studijas ir neprarasti noro ieškoti daugiau. Mesti modelio darbą užtruko, ko gero, ilgiau nei trejus metus. Neturėjau menkiausio supratimo, ką veiksiu, nutraukusi ryšius su visomis pasaulio agentūromis ir turėdama krūvą gražių nuotraukų. Turėjau išdrįsti galutinai užversti šį skyrių, kad atmerkčiau akis naujam gyvenimui.

Kaip tavo gyvenime atsirado muzika? Ar tai buvo staigus posūkis, o gal viskas vystėsi natūraliai – šalia kitų veiklų?

Visad rodės, kad muzika pribloškė staiga, netikėtai, bet kai pradedu šmirinėti po gyvenimo detales, pasidaro aišku, kad ji lydėjo visą mano gyvenimą: nuo vaikystės Balio Dvariono muzikos mokykloje, mixtape’ų įrašinėjimo į kasetes iš per radiją grojančių gabalų (kurias  leisdavau per klasės diskotekas), muzikos ieškojimo įvairiose platformose, vėliau – rave vakarėlių ir renginių organizavimo, iki čia, kur esu dabar.

Naktinis gyvenimas, klubai, festivalių kultūra – kada visa tai atėjo į tavo gyvenimą? Kokius pirmuosius prisiminimus sieji su tuo pasauliu? Ar prisimeni kokį vakarą, festivalį ar reivą, kuris tarsi „įjungė jungiklį“ – norą ne tik stebėti, bet ir kurti, dalyvauti, būti scenoje?

Šitą „jungiklio“ istoriją su malonumu pasakoju kas kartą: „Underworld“ grupės koncertas 2006 metais, „Litexpo“ parodų rūmuose. Bilietus laimėjau per radiją. Koncertas vyko vidury savaitės, kitą dieną, berods, pirmoji pamoka buvo matematikos kontrolinis. Atsimenu, buvo sunku susikaupti – vis nešė mintys apie tai, kokią muziką ir legendą patyriau tą vakarą. „Underworld’us“ jau žinojau, nes buvau pradėjusi tyrinėti elektroninę muziką šalia mylimo repo. Kažkaip prasidėjo prasmukimai ir į klubą „Gravity“. 

Netrukus, tuometinio draugo dėka, prisidėjau prie pogrindžio, tikro reivo vakarėlių bei festivalių organizavimo, visa tai protarpiais derinau su modelio karjera, kelionėmis į užsienį. Sunkaus skambesio drum’n’bass, breakcore, hard techno žanrai suformavo nemažą mano elektroninės muzikos suvokimo dalį, nors dabar esu house muzikos scenoje.

Daug teisingos įtakos padovanojo visuomet lydinti ilgametė draugystė su mūsų elektroninės scenos meistru Manfredu Bajeliu.

O esminiu nuotykiu stoti prie pulto tapo mano artimo draugo Vytauto Navicko stumtelėjimas sugroti vieną vakarą „Zuikio Darže“, kuriame tuo metu kuravau muzikinę programą, vysčiau vietos įvaizdį. Nors tiek metų gyvenau šalia DJ’ėjų, vakarėlių ir viso to, pamaniau, kad bičiulis išprotėjo. Net nenumaniau, kaip veikia aparatai, ką jau kalbėti apie visą kitą. Ne tik kad stebuklingai gerai pasisekė, bet ir, matyt, mane globojanti muzikos dvasia atidarė duris ir parodė, ką galiu – ir tai tęsiasi.

Ar, tavo nuomone, naktinė kultūra, festivaliai per pastaruosius metus keičiasi? Ar tiesa, kad publika vis dažniau ieško komforto, patogaus būvio, vis rečiau pasiryžta palapinėms, kelių dienų išvykoms? 

Be abejo keičiasi ir tai – evoliucija. Blogi pasikeitimai ar geri, nereiktų galutinai nuteisti, nes gali patapti bambekliu, kuris gyvena nostalgijoje arba yra įstrigęs viename muzikos žanre. Tam tikras pokytis gali atrodyti negatyvus dabar, bet po dešimtmečio, žiūrėk, suformuos kažką naujo ir įdomaus. Reiškiniai išgyvena „blogas“ tendencijas ir stadijas, tam, kad žmonės pamatytų juos iš naujo ir grįžtų prie to, kas tikra ir fundamentalu. Pavyzdžiui, atrodytų per daug pasinėrėme į technologijas, tačiau sugrįžę iš laboratorijų su naujomis žiniomis galime pastatyti kuo mažiau gamtai kenkiantį, bet ne mažiau įspūdingą festivalį. Arba štai, ant nosies geras konceptualių pokyčių pavyzdys – miesto festivalis „Audra“.

Dievinu stovyklauti ir, aišku, daugiadienius susibūrimus gamtoje. Liūdna, kad besikeičiantys žmonės nepatiria tokios sąmonės būsenos. Festivaliuose gamtoje susiformavo ištisos filosofijos: kelioms dienoms ar savaitėms sukuriamos atskiros socio-eko-sistemos, mikro pasauliai, kuriuose, tarkim, neegzistuoja pinigai ar telefonai, bet egzistuoja per daug metų išjausti dėsniai, prie kurių, kaip prie wi-fi, automatiškai prisijungi ir pats, tik įžengęs į festivalio teritoriją. 

Atsiranda gebėjimas išgyventi mielame nekomforte, kur festivalininkui prireikia bendruomenės pagalbos elementariam veiksmui atlikti, ir taip natūraliai lieka mažiau vietos egoizmui – visi veikia darnoje. Tai labai gražu. Pavyzdžiui, tik ką grįžau iš nuostabaus festivalio Ezera Skanas, Latvijoje, kuriame viskas suręsta rankomis ir kuriame tikrai netrūko mėgstančių gyventi ir kurti miške, magiško ežero pakrantėje – statančių surealias konstrukcijas, plaukiojančias didžiules scenas, kolonas, kurios laiko stogelį virš grotuvų ir yra įkvėptos banguojančių nendrių atspindžių vandenyje. Gali susidaryti įspūdis, kad viskas labai hipiška ir paremta „pasidaryk pats“ filosofija, tačiau atvirkščiai – be didelių komercinių rėmėjų, nagingi miesto žmonės – architektai, reklamos prodiuseriai, gydytojai, menininkai ir t.t.–  su didele aistra ir patirtimi savaitgaliui sukuria utopiją, kurioje turime galimybę pagyventi realiai.

Visgi, klausime turbūt svarstome apie didžiąją daugumą, mažiau alternatyvius renginių lankytojus, kurių sąmonėje gamtos įpročiai dar nesusiformavo, nebuvo įdiegti iš aplinkos, nepasivijo. Gal ir gerai – nesu įsitikinusi, ar tokie dalyviai pakankamai gerbtų gyvą gamtą, mišką, ežerą, ugnį. Bet, be abejo, tikrai norėčiau, kad kiekvienas muzikos ir renginių mylėtojas tai patirtų ir praplėstų vienkryptį mąstymą. 

Nors ir sparčiai keičiasi laikai bei įpročiai – žmonėms išlieka reikalingi amžini elementai – ritmas, melodija, šokis, šviesos, vizualai, bendrystė, euforija – nesenstantys pamatai ar oloje ar fabrike.

Jau ne vienerius metus vasaras praleidi Nidoje. Kuo tau ypatinga ši vieta? Ką ji reiškia tavo kūrybai, ritmui, vidinei būsenai?

Nugriautas „Zuikio Daržas“, „Kaštonas“ ir kitos nykstančios nekomercinės vietos, manau, ne man vienai kol kas reiškia Nidos pabaigą ar pauzę. Nebejaučiu to, kuo Nida buvo gyva net nuo 60-tųjų, kai ten magijos ir įkvėpimo keliaudavo ieškoti hipiai, menininkai, poetai, muzikantai, formuodami įdomių žmonių, lankančių tą žemę, veidą. Todėl ir buvo susikūrę tiek keistų vietų keistuoliams, kur prieglobstį rasti galėjo kiekvienas. Taip ir „Zuikio Daržo“ bendruomenėje išmokau priimti visus – ten ateidavo ir vaikas, ir senas, ir reiveris, ir klasikas, ir mąstytojas, ir auksarankis, ir autostopu atvykęs, ir prilėkęs su kieta mašina. 

Atrodo, kad Nidoje dabar dominuoja vienas sluoksnis, kuris nelaukia kitų ir kitokių. Man nuobodu. Na, bet ir vėl kalbam apie metamorfozes – ateityje ir vėl viskas keisis, pamatysim, kas iš to bus, bet kol kas – nebe taip jauku. Vienintelis amžinas ir didingas dalykas – tai nuostabi Neringos gamta, pas kurią visada skubu sugrįžti.

Berods dvylika vasarų (kartais ir pavasarių bei rudens periodų) praleidau Nidoje, kuri tikrai sulipdė mane tokią, kokia esu. Tai, kaip matau gyvenimą – dažniausiai sprogstančio saulėlydžio spalvomis, kaip reaguoju į situacijas – nuo štiliaus iki audros, kaip jaučiu žmones – taigi, kiek svečių tekdavo priimti kiekvieną vasaros dieną, kaip pasitinku iššūkius – lyg organizuodama didelius savaitgalio šokius pliaže, ir tai, kad labiausiai mėgstu groti open air’uose. Kartais tam tikri muzikos garsai išjudina sakralius jausmus iš gyvenimo pajūryje. Beje, ir su tėvais visuomet atostogaudavome Nidoje arba Pervalkoje. Žinau įdomių kampelių, turiu labai daug prisiminimų.

Šiaip įvyko gražus tranzitas ir susiklostė taip, kad dabar vasarą galiu pagyventi Palangoje. Daug nesiplėsiu, bet tai, kad čia telpa ir draugauja visi, mane labai žavi. Dar Palangoje, palyginus su Nida, kur kas daugiau kultūrinių renginių ir veiksmo, lengviau atvykti ir gyventi, todėl ir bendruomenė didesnė. Beje gyvuoja nuostabus turgus.

„Audra“ – miesto festivalis. Miesto pulsas, gyvenimas – tau artimi? Kokį ryšį turi su Kaunu ir kitais miestais?

Esu vilnietė, kuri myli gamtą, pajūrį ir labai myli Kauną. Ir su kedais ir basa, ir apleistose gamyklose ir toli nuo civilizacijos, miške jaučiuosi gerai. Kaunas, išvis, visada jaudina, kai tik važiuoju ten groti ar lankyti draugų. „Audros“ festivalis – tik dar vienas įrodymas, kad Kauno elektroninės muzikos scenos kūrėjai, ir, be abejo, mano bičiuliai, yra bombiniai veikėjai. Jų renginiai visada sofistikuoti, įdomūs – nuo jų kokybės lygio neretai dreba kinkos. Aišku, Kauno architektūra ir pastatai priduoda savo – rodos, čia daugiau ypatingų erdvių nei sostinėje. Čia ir liaudis šokių aikštelėje diktuoja savas taisykles.

Kaip muzikinėje scenoje jautiesi kaip moteris? Ar tai vis dar vyrų dominuojamas pasaulis, ar kažkas keičiasi? Ar esi susidūrusi su stereotipais arba požiūriu „čia ne tavo vieta“?

Dauguma sričių vis dar yra dominuojamos vyrų. Tokioje civilizacijoje gyvename tūkstantmečius. Vyriška energija (kurios daugiau ar mažiau turi visos lytys) – tai stipri galia ir jėga, kuri stato namus, laivus ir ištisus miestus, todėl mūsų pasaulyje, kuriame vyrauja materijos kultas, natūraliai dominuoja tie, kurie tą materiją sukuria ir valdo. Moteriškos energijos kokybės vis dar nepakankamai žinomos, suprantamos bei vertinamos, nes neneša tiesioginės naudos vartojimui didinti, pinigų uždirbimui. Daug moterų pačios vis dar įsikibusios senųjų taisyklių – „būk gera, nerizikuok, nesikišk, lik savo vietoje“ – užprogramuoto senųjų laikų palikimo, kurį sunku ištrinti net per kartų kartas. Dėl to vyrauja disbalansas. 

Metas suvokti, kad moteriškos kokybės, tokios kaip empatija, dosnumas, grakštumas, intuicija, rūpestis, bendruomeniškumas (ne tik puikūs techniniai parametrai, produktyvumas, individualizmas, konkurencija) yra taip pat svarbios gražiam pasauliui ir pusiausvyrai kurti. Be abejo, manau, visi jaučiame ir darome daug, todėl žengiame į naujus laikus, kai ilgai ignoruoti sugebėjimai įgauna vis daugiau poreikio ir pripažinimo.

Jei ne taip filosofiškai – pasitaiko visokių situacijų. Tikrai tenka pastovėti už save: nereaguoti į beprasmį mačizmą arba atvirkščiai sureaguoti taip, kad besikreipiantis greit suprastų, jog peržengė ribas. Muzikinė scena – visgi dėkingesnė terpė, čia daugiau jaučiančių žmonių, menininkų, todėl galiu inicijuoti pokalbius su bičiuliais bei kolegomis, kad vis dažniau vyktų diskusijos šiomis temomis. Suprasti sunku, tiems, kas nėra patyrę šimtmečius trunkančio sisteminio atmetimo, bet tik nuoseklus priminimas ir edukacija gali išjudinti suvokimus bei pokyčius.

Ar yra kokia nors gyvenimo filosofija arba moto, kuri tave lydi kiekvienoje veikloje?

Evoliucija, apie kurią kalbėjau pradžioje, yra kiekvieno žmogaus vidinis darbas, dažniausiai nematomas, tačiau tai, ką galime dovanoti pasauliui, ateina iš mūsų pačių vidaus. Gyvenime daug iššūkių ir pasipriešinimo. Vieniems vieni dalykai gaunasi lengviau, kitiems tie patys – sunkiau. Supraskime vieni kitus bei norėkime keistis, kad su kiekviena diena gyventume truputį įdomiau. Tai nesibaigianti kelionė.