Rugsėjį Kauną į muzikinio ir kultūrinio gyvenimo sroves įsuksiantis festivalis „Audra“ apjungs ne tik žymiausius atlikėjus, bet ir įvairių sričių menininkus. Tarp jų – festivalio lankytojams jau gerai pažįstama kūrėja Gia Ram, pirmąjį meninį pėdsaką palikusi dar per pirmąją „Audrą“. Šiemet tapytoja ir dizainerė sugrįžta su festivalio įkvėpta atributika ir kitais meniniais pareiškimais.

Kas šiandien yra Gia Ram? Koks yra tavo meno laukas ir teritorija, kurioje jautiesi geriausiai? Ar šiandien save pirmiausia matai kaip tapytoją, menininkę, kūrėją, dizainerę, o gal šios ribos tau jau nebeturi didelės reikšmės?

Manau, kad tos ribos niekada ir neegzistavo. Jos atsiranda tik tada, kai patys sau užsidedame etiketes, apibrėžtas visuomenės normų. Tačiau kūryboje ribų, mano manymu, tiesiog negali būti – priešingu atveju tai nebebūtų kūryba. Nelaikau savęs dizainere, o ir „menininkės“ vardas man per skambus. Aš tiesiog kuriu iš širdies – nesvarbu, ar tai paveikslas, drabužis, ar puodelis. Visa tai yra didesni ar mažesni meno kūriniai.

„Gia Ram“ visada buvo mano kuriamas mažas stebuklingas pasaulis, pastatytas iš spalvų, meilės ir noro įkvėpti kitus.

Kaip ilgainiui keitėsi tavo požiūris į kūrybą, temas, kurias norisi nagrinėti, bei pati vizualinė kalba?

Sakyčiau, kad kinta tik forma – ar tai drobė, ar audinys, ar piešimo lapas. Tai tėra priemonės perduoti, pasidalinti su žmonėmis kažkuo apčiuopiamu. O žinutė, manifestas, kuriuo tikiu, visada išlieka tas pats. Kaip ir prieš dešimt metų, taip ir dabar: nebijok svajoti, siek savo tikslų, tikėk savimi, mylėk ir priimk meilę sau. Gyvenk!

Pamačius GIA RAM, noriu priversti žmogų nusišypsoti, įkvėpti, padėti atrasti tai, ko galbūt jis ieškojo – viltį. Noriu padėti prisiminti, kas buvome prieš tai, kol pasaulis pasakė, kuo turėtume būti. Simboliškai sugrąžinti į vaikystę ir priminti tikrąjį „aš“ – ko iš tiesų norėjome ir kas teikė džiaugsmą.

Tavo kūryboje susitinka tapyba ir mada. Ar šias sritis matai kaip dvi skirtingas medijas, ar kaip vienos kūrybinės kalbos tęstinumą? 

Drobė yra statiška – ji kabo ir laukia žmogaus. Apskritai paveikslas yra labiau specifinis, mažiau matomas ir sunkiau prieinamas objektas. Jausmas, kurį jis sukelia, dažnai lieka tik prisiminimu vos išėjus iš galerijos. Tai gali būti intymu, asmeniška, tačiau kartu – ir gana ribota.

Rūbai, kita vertus, neša tą pačią emociją ir žinutę kaip tęsinys – jie leidžia menui tapti prieinamu visiems. Negana to, jie suteikia galimybę tą emociją jausti nuolat, ją nešiotis su savimi, turėti visur ir visada. Tai tampa nebe prisiminimu, o gyva kasdienybės dalimi.

Man tai nėra atskiros sritys ar atskiri dariniai – tai vieno didelio paveikslo sudedamosios dalys.

Šiandien menininko kelias dažnai neatsiejamas nuo matomumo – reikia ne tik kurti, bet ir kalbėti apie savo kūrybą, būti viešoje erdvėje. Kaip tu pati jautiesi šiame matomumo lauke – moki tuo pasimėgauti, o gal norisi pasislėpti?

Socialiniai tinklai man yra tarsi dovana. Nemėgstu viešumos, nemoku kalbėti prieš žmones renginiuose – tokiose situacijose visada jaučiuosi nepatogiai. Tačiau kurdama GIA RAM iš savo saugios erdvės – namų ar studijos – atrandu neįkainojamą įrankį dalintis savo kūryba ir žinute.

Kai kuriu, mano tikslas visada yra, kad tai būtų pamatyta ir pajausta. Kūryba nuo pat pradžių skirta kitiems, o ne sau. Kūrėjas tampa tarsi tarpininku – papildomu įrankiu tarp idėjos ir žmogaus, kuris ją priims.

Todėl galimybė dalintis yra neatsiejama kūrybinio proceso dalis. Menas, kurio niekas nemato, praranda savo prasmę.

Ar tavo kelyje buvo momentų, kai norėjosi atsitraukti nuo meno pasaulio? Ar dažnai abejoji tuo, ką darai?

Žinoma, abejonės yra natūrali proceso dalis. Jei neabejotum tuo, ką darai, kaip darai, kaip atrodo paveikslas ar kokią spalvą pasirinkti, nebeaugtum.

Abejonės, kol jos mūsų nestabdo, padeda ieškoti, kvestionuoti ir judėti į priekį. Svarbiausia – neleisti joms mūsų sulaikyti nuo svajonių siekimo. Ir suvokti, kad ta abejonė esi tu pats – vadinasi, viskas yra tavo rankose: keisti, judėti, daryti.

Atsitraukimas – visai kas kita. Man tokios minties niekada nebuvo, nes tai yra dalis manęs. Tai, ką darau, yra tai, kas aš esu. Man tai būtų tas pats, kas nustoti kvėpuoti – nesuvokiama.

Tavo kūrybinis kelias susijęs su skirtingais miestais – Kaunu, Milanu, Paryžiumi. Ką kiekvienas jų tau davė? Ką „įrašė“ į kūrybą, mąstymą, pasaulio suvokimą apskritai?

Man tai nėra apie konkrečius miestus. Save laikau tiesiog žmogumi, gyvenančiu Žemėje. Kelionės, kultūros, žmonės, patirtys – visa tai kartu formuoja tave kaip kūrėją ir kaip žmogų.

Galimybė pamatyti tuos pačius dalykus iš skirtingų perspektyvų, skirtingose kultūrose ir formose, plečia viziją, ugdo akį, augina skonį. Tai daro ne vienas konkretus miestas, o gyvenimas apskritai.

Kas įsimintiniausia buvo 2022 metų „Audroje“ ir su kokiomis mintimis į festivalį ateini šiandien?

2022-ųjų „Audra“ man buvo labai ypatinga. Tuo metu, kurdama parodą, sužinojau, kad laukiuosi. Todėl tai, kad šiemet tęsiu pradėtas idėjas su festivaliu, kurdama jo atributiką ir suvenyrus, man yra labai sentimentalus momentas.

Mano dukra ir jos laukimas įnešė labai daug spalvų, todėl galbūt šiemet „Audroje“ pristatomi daiktai bus tokie žaismingi, apjungiantys tiek mano, kaip žmogaus ir menininkės, tiek festivalio patirtis.

Išduosiu, kad dalį marškinėlių papuoš užrašas „Artist“. Tikiu, kad tai atlieps daugelį – juk kiekvienas esame savo gyvenimo ir aplinkybių kūrėjai.

„Audroje“ taip pat lauks vienkartinės kameros, kurios leis fiksuoti tikrus momentus be jokio montažo, maišeliai-tašės, į kuriuos tilps visi festivaliui reikalingi daiktai. Vis dar esame procese, tačiau tikiu, kad „Audros“ lankytojai patirs ir daugiau Gia Ram patirčių – juk viskas yra apie pojūčius!