Šešiolikos – pirmieji pogrindyje vykę elektroninės muzikos vakarėliai. Pirmosios plokštelės ir pirmi bandymai muziką groti patiems. O po to – daugiau nei 20 metų istorijos: pirmą kartą muzikai atvertos industrinės erdvės, festivaliai „Insanitus“ ir „Tundra“, legendiniai „Prisukamo abrikoso“ vakarėliai, klubo „Lizdas“ sėkmė, o šiandien – didžiausias šalyje šiuolaikinės muzikos ir miesto festivalis „Audra“. Tokią istoriją brėžia visų šių patirčių sumanytojai, naktinės scenos formuotojai ir svarbūs jos veikėjai Mantas Pakeltis–Pakas bei Žilvinas Širka–Roads.
Šiandien paklausus, kas yra geras vakarėlis, abu pašnekovai šypsosi ir vienbalsiai tvirtina: įdomi erdvė, kokybiška muzika ir mylima bendruomenė. Visa tai pajusti ir išgyventi jie kviečia jau rugsėjo 3–6 d. vyksiančioje „Audroje“.
Kokie buvo tie pirmieji vakarėliai ir pirmoji scena, kuri jus formavo? Kokie žmonės, vietos ar patirtys labiausiai prisidėjo prie jūsų muzikinio kelio pradžios?
Žilvinas: Buvo laukiniai 90-ieji. Kai vakarėliai man pradėjo būti įdomūs, mano amžius dar buvo „nelegalus“ – buvau 15–16 metų. Anuomet mokykloje vaikščiojau ilgais plaukais, pamokų metu per ausinukus klausydavausi muzikos, buvau šioks toks keistuolis. Kažkuriuo metu į klasę atėjo naujos merginos – per jas pažinau tikrai įdomius, visai kitokius žmones. Maždaug tuo metu patekau į pirmąjį vakarėlį.
Prisimenu, kad buvau tas vaikas, kuris visko klausinėja, eina pas atlikėjus, prašo, kad į kompaktinį diską jam įrašytų vieną ar kitą dainą. Paskui persikėliau gyventi į Kauną, užsienyje prisitaupiau pinigų pirmiesiems grotuvams ir plokštelėms – o tada viskas ir prasidėjo.
Mantas: 2000-aisiais Kaunas jau turėjo savo muzikos pogrindį. Šešiolikos pavyko į tuos vandenis kažkaip pakliūti, susipažinti su žmonėmis. Buvau didelis DJ Karaliaus fanas – man patiko jo muzikinis skonis. Galvojau ir pats groti house muziką, tačiau ją tuo metu grojo visi, o aš norėjau būti kitoks. Buvau smalsus, atviras. Pradėjau nuo minkštesnės muzikos, po to sekė gilūs vandenys.
Kur vyko tie pirmieji vakarėliai?
Žilvinas: Viskas prasidėjo nuo barų. 2005 metais Kauno klubinė scena buvo stipri – veikė „Exit“, kuris anuomet tikrai buvo vienas geriausių klubų pasaulyje. Jie turėjo savo programą, kokybę – tai buvo didelis reikalas. O mes buvome „neformatas“ – mūsų pankiška elektroninė, laužyta muzika klube nelabai tiko, todėl turėjome sugalvoti, kur grosime. Dažniausiai tai būdavo bariukai, kavinės. Pasiūlydavome pagroti, žadėdavome, kad ateis klausytojų, tačiau barmenai mumis nelabai tikėjo. Vis dėlto bendraminčių daugėjo, pradėjome nebetilpti į barus.
Susibendravę su iš seniau pažįstamais elektroninės muzikos „outcastais“, pradėjome kurti didesnius reivus apleistose vietose, kurių 2000-ųjų pradžioje mieste buvo apsčiai. Juk Kaunas buvo tikras Detroitas – pilna apleistų pastatų, parduotuvių.
Pirmieji renginiai vyko buvusiuose „Šilelio“ kultūros namuose, kuriuose šildymas paskutinį kartą, ko gero, veikė tik sovietmečiu. Darydavome penkių scenų renginius – tai buvo primityvu, bet ir labai žavu. Pasižiūrėjęs įrašus iš tų laikų šiandien pagalvoju: „Dieve, ką mes ten darome!“ Bet taip pamažu gimė mūsų estetika, skonis, kilo kokybinė kartelė.
Ar prisimenate momentą, kai supratote, kad elektroninė muzika Lietuvoje jau nebėra tik mažo rato subkultūra, o tampa platesniu kultūriniu reiškiniu?
Mantas: Supratome tada, kai vienas iš mūsų baruose darytų vakarėlių – „Prisukamas abrikosas“ – persitransformavo į milžinišką Kaune vykstantį renginį, kuris neturėjo analogų šalyje. Tuo metu netikėjome savo jėgomis, nežinojome, kiek žmonių ateis, bet kaskart jų susiburdavo vis daugiau. Supratome, kad tai nebe vaikų žaidimas – pereiname į kitą etapą.
„Prisukamas abrikosas“ tapo daugiau nei vakarėlių serija – jis turėjo savo charakterį, atpažįstamą atmosferą ir bendruomenę. Kaip gimsta tokia tapatybė?
Mantas: Prisimenu, kaip „Prisukamo abrikoso“ scenografams ir technikams aiškinau, kad apšvietimas turi būti nukreiptas ne tik į didžėjus, bet ir į šokių aikštelę, scenografiją. Šiandien tai atrodo savaime suprantama, o anuomet – nelabai. Žmonės pamatė tą atmosferą, kruopščiai apgalvotas detales. Reivo renginys yra didelis ir platus konceptas, turintis daug sudedamųjų dalių. Bare tikrai gero vakarėlio nepadarysi. Tikrasis elektroninės muzikos efektas atsiranda tuomet, kai yra atitinkama garso sistema, susirenka bendraminčių būrys.
Vėliau įkūrėte klubą „Lizdas“. Turbūt teko daug galvoti ne tik apie muziką, bet ir apie bendruomenę bei pačią erdvę. Kokią vietą mieste norėjote sukurti? Ko tuo metu labiausiai trūko?
Mantas: Ko tiksliai trūko, nežinau. Man atrodo, kad tuo metu Kaune visko buvo labai mažai. Neturėjome daug finansinių galimybių, atsirado tokia vieta, kurioje šiandien, ko gero, iškart bankrutuotum – žmonės jau patyrę tikrą kokybę, estetiką.
Anksčiau vakarėlius Kaune darydavome kartą per mėnesį, o staiga juos reikėjo suorganizuoti du kartus per savaitę. Tik praėjus daugiau laiko supratome, ką čia iš tikrųjų padarėme.
Kiek vėliau, 2020-ųjų pradžioje, prasidėjo Kauno – Europos kultūros sostinės 2022 – aktyvacijos ir virsmai. Natūralu, kad komanda mus įtraukė į savo veiklą, įvykių versmę. Nuo 2022-ųjų tapome „Audra“, kuri tebesitęsia iki šiol.
Žvelgiant į „Audrą“, atrodo, kad šiandien elektroninė muzika Lietuvoje turi visai kitą statusą. Kas per tuos 20 metų pasikeitė labiausiai – klausytojai, atlikėjų požiūris, vakarėlių kultūra ar pačios erdvės?
Žilvinas: Man patiko pasakymas, kad ilgainiui elektroninė muzika ir didžėjavimas įgavo rokenrolo būseną – lygiai taip pat prasidėjo alumi prasmirdusiuose baruose, o paskui išėjo į platesnius vandenis.
Į klubą „Lizdas“ kvietėme gerus atlikėjus – čia grojo Sara Landry, I Hate Models, DVS1 ir daugelis kitų. Prisimenu, kaip šimtas žmonių vos tilpdavo į trisdešimties kelių kvadratinių metrų erdvę, tačiau koncertai vykdavo. Šiandien šie atlikėjai groja stadionuose, talpinančiuose dešimtis tūkstančių žmonių. Per labai trumpą laiką jie užaugo, o tai parodo ir pačios elektroninės scenos virsmą – nuo pogrindžio iki populiariausių dainų sąrašų viršūnių. Tai iš dalies apibendrina ir mūsų visuomenės progresą.
„Audra“ nuo pat pradžių stipriai siejosi su netikėtomis, industrinėmis miesto erdvėmis. Kodėl būtent tokios vietos jums atrodo tinkamos elektroninei muzikai?
Mantas: Tai mūsų skonis – galbūt kitiems atrodytų, kad geriausia tokį festivalį daryti arenoje. Karantino metu pamąstėme, koks festivalis bus, ir mums atrodė svarbu parodyti Kauną, jo stiprybes, grožį – tikrą žmonių miestą, o ne nuglostytą jo versiją. Man atrodo, kad techno ar house vakarėlis prasideda nuo įėjimo – kai patenki į kitą pasaulį, į erdvę, kuri turi savo taisykles. Lankytojui norisi sukurti patirtį nuo pradžios iki galo.
Žilvinas: Tas pats instrumentas, ta pati muzika skirtingose erdvėse skamba skirtingai – dėl nusiteikimo, būsenos, atmosferos. Todėl darbas su architektūra mums yra labai įdomus – patys mokomės, atrandame naujus dalykus.
Po 20 metų scenoje – kas jums šiandien yra geras vakarėlis?
Mantas: Gero vakarėlio apibrėžimas, mano supratimu, yra geras garsas. Greitai pajauti, kai jis yra blogas, kad ir kokia graži muzika grotų. Įdomios erdvės – būtinai arba organizatoriai, turintys architektūrinį pojūtį, arba architektai, gebantys numatyti išplanavimą, logistiką, patogumą, bendravimo erdves. Geri atlikėjai – tai turėtų būti ne tik nauji menininkai, bet ir tie, kurie jau girdėti, norimi, geidžiami. O šalia dar reikia sunkiau suvirškinamų dalykų – meno, kad grįžęs žmogus jaustų sotumo jausmą visomis formomis.
Žilvinas: Jeigu būtų kažkokia labai aiški formulė, visada taip ir darytume. Tačiau svarbiausias gero vakarėlio bruožas – tinkami, smalsūs, atviri žmonės. Linkiu visiems šokėjams ateiti, išgirsti savo dainą, surasti tą naują garsą, tą kryptį, kuria tave nori nuvesti didžėjus. Linkiu plėsti muzikinį akiratį. „Audroje“ nesistengiame tenkinti klausytojų norų ar poreikių, bet testuojame kiekvieno jų ribas. Niekada nedarome festivalio taip pat – kiekvienais metais žmonės dalyvauja ne tik festivalio transformacijoje, bet ir transformuojasi patys.
Autorė: Ieva Klimaitė