Kūno ir techninių įrenginių jungtis, kuri kartu virsta daugialypiu garso judesiu, – tokia yra „3Ddancer“ trijulė, sudaryta iš Alex the Fairy, Rachel Lyn ir Volruptus.

Ši laisvojo džiazo elektroninės muzikos grupė pristato improvizacinį pasirodymą, kuris bus užpildytas iškraipytais garsais ir smūgiais – visa tai sukurta garsinėje laboratorijoje iš analoginių dėžučių, dešimčių rankenėlių ir jūros laidų. Muzikantų grupė pristato eksperimentinio garso patirtį, kuri yra verta tiek skaitmeninių maniakų, tiek šokių aikštelių užkariautojų dėmesio.

Q: Jūsų gyvi pasirodymai – improvizacijos, o išleisti albumai – šių veiksmų įrašai. Papasakokite daugiau apie tai, kodėl pasirinkote tokią raiškos kryptį vietoje to, kad būtumėte viską konstravę iš anksto.

Rachel Lyn: Asmeniškai aš, kur kas labiau mėgstu, kai kartu su grupe kuriame muziką gyvai, koncertų metu, kol da r patys esame ant scenos, o ne leisdami dienų dienas studijoje bei kurdami muziką. Projektų kūryba užima labai daug laiko, tad turėti galimybę kurti muziką ir tai pristatyti pasirodymo metu, mano akimis, yra tiesiog genialu.

Alex the Fairy: Šis projektas – labai specifinis. Garso sistema, patalpos akustika ir toje erdvėje esantys žmonės daro didelę įtaką tam, ką darome. Dar labai svarbu atmosfera ir tai, kas koncerto metu pasirodo kartu. Turbūt niekam nepaslaptis, kad koncertai labai skiriasi nuo darbo studijoje, tačiau tai tuo pačiu reiškia, kad kiekvienas pasirodymas – labai skirtingas. Mes iš naudojame labai įvairią įrangą ir mėginame šiais muzikiniais įrankiais perteikti savas mintis labai tikslingame koncerto kontekste, kurio beveik neįmanoma atkurti studijoje. Dar daug žaidiame su patalpomis, minėta garso sistema ir žmonėmis, kurie visados apdovanoja mus labai skirtingomis reakcijomis, tad ir patys galime giliau emociškai įsijausti į kontekstą.

Volruptus: Mūsų gyvi pasirodymai labai skiriasi nuo kitų kolektyvo kuriamų projektų ir aš tuo labai džiaugiuosi. Koncertų metu, spontaniškai išliejame daug tik ką užgimusių idėjų ir klausytojams dedikuojame daug energijos – mums tai labai svarbu.

Q: Kadangi gyvų pasirodymų metu improvizuojate vietoje, ar žinote, kaip skambės kitas jūsų pasirodymas, ar kiekvieną kartą pradedate nuo nulio?

R: Mes tikrai dažnai repetuojame, tačiau, koncertų metu, tarp komandos tvyro didelis netikėtumo faktorius, nes kaskart dalyvaujame improvizuotame „džaminime“ (eng. jamming), o ir aš su grupės vaikinais nesidalinu tuo, ką darysiu scenoje. Tai padeda komandai likti budresniems visų pasirodymų metu. Būvimas „3Ddancer“ dalimi man reiškia buvimą ant ribos.

A: Repeticijų metu, mėgstu pažaisti su erdve – visuomet išsiaiškinu, kaip veikia garso sistema ir visus kitus esminius elementus. Reikia pripažinti, kad viskas pakinta tuomet, kai į kambarį įeina žmonės. Kaip bebūtų, esu linkęs kiekvieną pasirodymą traktuoti lyg naują instrumentą ir renginio metu mokausi tuo instrumentu groti.

V: Niekas kitas neegzistuoja – tik dabar. Ir viskas, ką mes žinome, yra tai, kad mes sukursime bombinį pasirodymą – žmonės negalės nešokti!

Q: Galimybė muzikinio pasirodymo metu stebėti Jūsų komandą – lyg savaiminis meta–performanas. Net atrodo, kad kiekvieno komandos naro judesys yra labai svarbus parties veiksmo metu. Kaip iš tiesų jaučiatės, kuomet susirenkate koncertuoti?

R: Stresą kelia pasiruošimas, garso patikrinimas ir viskas, kas vyksta aplink. Atlikimas – lengviausia pasirodymo dalis. Būna, kad kartais kažkas neveikia, tuomet Aleksas man už nugaros lituoja kokį kabelį, dėl kurio viskas stebuklingai vėl ima veikti. O kai mes visi drauge susidirbame ir susikaupiame, prasideda grynas džiaugsmas, net būna sunku sustoti – viskas teka, o stresas tiesiog išnyksta.

A: Reikia pripažinti, kad tai tikrai primena tėkmės būsena – tu nuolatos stengiesi, kad viskas gautųsi pagal tam tikrą numatytą planą. Tad tai tampa lyg savotiška meditacija, gebanti emociškai nutolinti nuo realybės. Ir kiekvieną kartą, kuomet paliečiu kurį nors kontrolerį, pajaučiu ryšį ir noriu dar labiau įsijausti. Ilgainiui tai tampa pastoviu jausmu.

V: Tai tiesiog nuostabu. Tavo galvoje nutyla balsas, imi spaudyti mygtukus, sukinėti rankenėlės ir atsipalaiduoji.

Q: Techninis klausimas – ar galėtumėte plačiau papasakoti apie aparatūrą, kurią atsivešite į „Audros“ festivalį?

R: Atsivešiu sumažintą savo modulinės sistemos versiją – „semplerį“, keletą tekstūrinių sintezatorių, efektų ir sekvencerį. Jeigu festivalio savaitgalį turėsiu daugiau drąsos, galbūt su savimi dar prigriebsiu ir mikrofoną tam, kad galėčiau sukurti keleta gyvų vokalų.

A: Dar daug apie tai nesvarsčiau. Mano krepšyje tikriausiai nuguls sekvenceris, FX įrenginiai ir didžiausias miksavimo pultas, kokį tik galime gauti. Dar visai norėčiau atsivežti MS20 – pastaruoju metu daug naudojuosi, nes labai patogu groti.

V: Atsivešiu savo patikimą modulinį, kuris lėtai augo pastarąjį dešimtmetį bei labai šaunų polifoninį sintezatorių „Hydrasynth“.

Q: Esate trijų žmonių grupė – ką kiekvienas iš Jūsų įneša į pasirodymus ar bendrų projektų kūrimą?

R: Visi turime atskirų solinių projektų ir turime skirtingų stiprybių – pavydžiui, man dažnai tenka vadovauti projektų įgyvendinimui iš labai skirtingų perspektyvų. Kalbant apie pasirodymus, mėgstu kurti tekstūras, atrasti, kurti „semplus“ ir rasti mūsų skambesiui tinkamus vokalistus ar koloborantus – greitu metu kaip tik išleisime koloboracinį leidinį.

A: Aš irgi visuomet jaučiuosi taip, lyg viską valdyčiau – tiek daug visko vyksta. Manau, kad mes visi turime skirtingų charakteristikų, kuriomis vienas kitą nuolatos balansuojame ir tai puikiai veikia. Pavyzdžiui, man patinka išlaikyti ganėtinai sudėtingą ir chaotišką muzikos ritmą, o Rachel viską balansuoja. Harmoniškasis Bjarg yra linkęs būti ganėtinai atviras, o aš, manau, tai atsveriu. Visi esame labai skirtingi, tačiau tarpusavyje išlaikome pusiausvyrą.

V: Kurdamas, įtraukiu daug pagrindinių sintezatoriaus linijų ir esu linkęs elgtis truputį rizikingiau – turbūt dėl to dažnai esu atsakingas už drastiškus muzikos pokyčius.

Q: Papasakokite apie savo individualumą, kiekvieno nario asmeninius meno ar muzikos projektus.

R: Turiu solinį projektą pavadinimu „Rachel Lyn“ – daugiausia kuriu eksperimentinę muziką erdvėms, vaizdo įrašams bei įvairiausioms instaliacijoms. Kaip tik ką tik išleidau antrąjį savo albumą „Stories Came To Us“. Vadovauju įrašų leidyklai „My Own Imaginary World“ ir dar vadovauju renginių serijai „Modular Gang“ – taip ir prasidėjo „3Ddancer“. Tiesa, netrukus pradėsiu kurti savo trečiojo albumo koncepciją.

A: Mano solinis projektas – „Alex the Fairy“, kurio leidinai yra labiau studijinio formato, nors gyvai groju labai panašiai kaip ir „3Ddancer“. Šalia vyksta keletas bendrų projektų – naujausias, kuris išvydo dienos šviesą, buvo įgyvendintas kartu su mano dėde „Funkl un Nether“ – išleidome tai vinilo kompoliacijoje Hjustone įsikūrusioje „CIA Records“.

V: Aš esu Volruptus – ateivių būgnų vadas. Prieš keletą mėnesių „Herrensaunar“ leidykloje išleidau minį albumą pavadinimu „Moxie“ – paklausykite ir išgirsite, kad mano kūriniai dažniausiai turi electro polinkį. Tiesa, 2016 m. debiutavau savo paties „sweaty records“, kuriame reguliai leidžiu leidinius.

Q: Ar planuojate išlaikyti nuoseklią „3Ddancer“ koncepciją, ar visgi turi kokių papildomų idėjų dėl transformacijų?

R: Koncepcija visuomet evoliucionuoja – kartais paima viršų, kartais ne. Kalbant apie mane patį, turiu pripažinti, kad viršų dažniausiai paima mano paties asmeniniai projektai, nes tai yra mano solinė veikla, kurią galiu pilnai kontroliuoti. Bet visgi išties labai norėčiau vieną dieną išleisti mūsų didžiausius hitus.

A: Tikiu, kad dėmesys visuomet bus sutelktas į bendruomeninius konteksto aspektus, o tai, kaip mes paleidžiame pačią medžiagą, visuomet gali kisti.